Kodėl virsta didieji projektai?
- Informacija
- Parašyta Pirmadienis, 2013 spalio 14 22:43
- Autorius Aurimas Perednis
- Peržiūros: 8022
Šįryt laidoje "įvykiai ir komentarai" apie tai trumpai kalbėjome Chevrono pasitraukimo kontekste. Prisipažinsiu man šis klausimas jau seniai neduoda ramybės. Pasidalinsiu savo kukliais ir labai paviršutiniškais pamąstymais.
"Ar mes žinome ko mes norime santykiuose su Rusija, daugiau uždirbti ar kariauti?", sako man anądien žinomas verslininkas. Ar mes norime mažiausiai reguliuojamo ekonominio augimo ar mažesnės socialinės atskirties? Ar mes norim atstovaujamosios ar dalyvaujamosios demokratijos? Ar norim pigiausių energetinių resursų ar savų? Tą prieštarų sąrašą galima tęsti iki begalybės. "Kai nežinai kur eini, tai niekur nenueisi", berods panašiai sakė pasakų herojė Alisa. Kai neturi aiškios politikos, tai nieko didelio ir nesukursi. Jos vietą užims grupiniai stumdymaisi ir interesai.
Antra, didžiųjų projektų pradžia neretai būna politizuota t.y. geras ar blogas apsprendžia sukirsdami rankomis politikai ar atskiros partijos. Tik pradėjus diskutuoti su platesne ekonomistų, ekspertų bendruomene pradeda lysti nepatogios vietos į kurias atsakoma burtažodžiais arba priešo/draugo terminologija. Kiekviename abejojančiame matomas jei ne valstybės tai asmeninis priešas.
Trečia, pasitikėjimas viešomis institucijomis, partijomis ir politikais žemumose. Ir niekas beveik nedaroma kad tai keisti. Rašytojas Vytautas Cinauskas tai apibūdina eilėmis: „Mano Tėvynė širdis prie širdies. Mano valstybė – vagis ant vagies“. Nesunku nuspėti, kad tokio kone visuotinio piliečių nepasitikėjimo sąlygomis itin sunku sukurti bet ką.
Ketvirta, beveik neturime lyderių, kurie nebijodami „susideginti“ prisimtų asmeninę atsakomybę jautriose situacijose. Nebijotų aukoti savo reitingų ir populiarumo vardan reikalingų grand projektų, kurių nauda pasimatys gal po 10 metų.
Skaitau su Simonu knygą apie legendinį karvedį Aleksandrą Makedonietį, kuris sumanumo ir įžvalgumo dėka sugebėdavo įveikti tris kartus didesnes kariuomenes. Skaitau ir galvoju kiek mes būdami tokie nedideli galime būti manevringi ir aplenkti didelius.
Nuomonė apie dienoraštį
Kai visokie realybės šou rodo ne tik tą šou, bet ir šou apie šou rengimą, tai galima tik juoktis iš jų tokios realybės. Nėra jos ten ir tiek. Bet kai žurnalistai, kuriais mes pasitikime, realiai pasakoja ne tik apie laidos rengimo užkulisius, bet ir pasirengimo jai etapus, susitikimus, vakarienes, pokalbius ir vertinimus, man jau dabar aišku, kad tokio skaidrumo ir atvirumo Lietuvos žurnalistikoje dar nebuvo.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius
Pilnas straipsnis: Skaidri, atvira ir interaktyvi – tokia galėtų būti visa Lietuvos žurnalistika »
Skaitytojų komentarai:
Regina: "Žurnalistai eidami tuo skaidrumo ir atvirumo keliu toli nenueisite, todėl kad išpliurpiat valdžios paslaptis ir tampate nepatikimais. Dėl to negausite užsakomųjų laidų ar straipsnių...ką valgysite??? Ot baigsis tuoj jūsų bravūra...".
Beata: "Politikai nekalbėdami su savo žmonėmis kuriasi sau priešus. O tai - strateginė klaida.".
