Ar aš socialistas?

Informacija

Parašyta Ketvirtadienis, 2013 gegužės 23 15:49

Autorius Aurimas Perednis

Peržiūros: 3303

„Gal tu socialistas?“, - taip manęs šiandien paklausė vienas žinomas ekonomistas, kai jam pasakojau apie šveicarų iniciatyvą reguliuoti įmonėse atlyginimų skirtumus. Įdomi diskusija užvirė šia tema ir mano Facebook‘o profilyje. Mėgstu Šveicariją dėl jos atvirų diskusijų ir dalyvaujančios demokratijos kultūros. „1:12. Tokią proporciją pasiūlė kelios Šveicarijos politinės partijos. Šioje šalyje įregistruotos įmonės daugiausia uždirbančio asmens alga negali viršyti dvylikos mažiausiai toje pačioje bendrovėje uždirbančio darbuotojo atlyginimų. Maža to, kone pusė apklausoje dalyvavusių šveicarų tokiai iniciatyvai pritarė“. Panašūs pasiūlymai gimsta Vokietijoje. http://www.lrytas.lt/verslas/karjera-ir-rinkodara/ar-lietuviai-butu-laimingesni-jeigu-uzdirbtu-tik-12-kartu-maziau-nei-vadovai.htm

„Europos statistikos agentūra „Eurostat“ 2013 m. pavasarį paskelbė, kad Europos finansų krizė labiausiai Europoje paveikė lietuvius, kurių namų ūkių išlaidos nuo 2008 iki 2011 m. sumažėjo 15,5 proc. Šiame sąraše pralenkėme net graikus. Pernai Lietuvos šeimų išlaidos sudarė 72,7 mlrd. Lt ir vis dar buvo 400 mln. Lt mažesnės nei 2008 m., jau kelinti metai smunka realus darbo užmokestis. Tai vyksta šalyje, kurioje bendras ekonomikos pyragas nuo krizės pradžios padidėjo daugiau nei 21 milijardą litų! Tai gal pasvarstykime, kokį pyragą iškepus liks ir tam, kuris alksta?“, - klausia neseniai savaitraštyje „Veidas“ žinoma ekonomistė Aušra Maldeikienė. Lietuvoje dešimt metų pragyvenęs švedų sociologas Charles Woolfsonas neseniai DELFi pasakojo, kad per ekonominę krizę Lietuvos darbo rinka išsiskaidė į tris dalis: viešą sektorių, kuris siurbia Europos Sąjungos pinigus ir gyvena visai neblogai, mažą grupelę labai turtingų oligarchų bei privačiame sektoriuje dirbančius darbuotojus, kuriems, deja, gyvenimas taip nenusisekė

Dalis tų, su kuriais šiandien apie tai kalbėjausi mano, jog įvesdami atlyginimų ribojimus dar labiau prarasime konkurencingumą ir talentingus vadovus. Tačiau tuomet Vakarų šalys, Skandinavijos šalys, kuriose nėra tokių didelių pajamų nelygybės žirklių turėtų būti mažiausiai augančios ir konkurencingos? O visi talentai vyktų į Afrikos šalis, kur atlyginmų skirtumai turbūt didžiausi. Nesu joks ekonomistas, mano ekonomikos žinios yra labai kuklios. Tačiau laikausi nuomonės, jog ne bet koks augimas yra savaiminė vertybė. Vertybė yra tvarus augimas, kuris pasiekia ir kapiliarus, ne vien maitina didžiąsias arterijas ir didina socialines įtampas. Net pakankamai liberalus SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda neseniai pradėjo kalbėti, jog „atlyginimus darbdaviai bus priversti didinti, nes pirmaisiais ekonomikos atsigavimo metais (pernai ir užpernai) darbo užmokesčio augimas atsiliko ir nuo realaus BVP, ir nuo darbo našumo plėtros“.

Tiems, kurie nori matyti nepagrąžintus faktus siūlyčiau atkreipti dėmesį į Eurostato duomenis, kuriuose palyginamas penktadalio turtingų ir neturtingų Lietuvoje pajamų skirtumas. Lietuva „pirmauja“ nuo pabaigos ES pagal pajamų nelygybę. Skirtumas daugiau nei 6 kartai.http://epp.eurostat.ec.europa.eu/cache/ITY_OFFPUB/KS-SF-11-016/EN/KS-SF-11-016-EN.PDF). Ar toks ekonomikos augimas yra mūsų siekiamybė?

Viena Afrikos patarlė sako, jog „žmogų kuria kiti žmonės“. Amerikos socialinis psichologas prof. David Meyers, kurio knyga „Socialinė psichologija“ išversta į lietuvių kalbą, ištyrė, jog mes savo laimę visuomet matuojame lygindamiesi su kitais. Visuomenėse, kuriose aukšta  socialinė diferenciacija, laimės indeksai visuomet būna mažesni. Laimė ir turto kiekis, anot jo tyrimų, toli gražu nėra sinonimai. Jeigu norite laikykite mane socialistu, man dėl to nei šilta nei šalta. Tačiau prisipažinsiu, kartais jaučiu gėdą gyvendamas šalyje su tokia pajamų nelygybe.

• < <
• > >