Kodėl nieks nedrįsta tapti apygardos teismo pirmininku?
- Informacija
- Parašyta Antradienis, 2013 balandžio 09 21:35
- Autorius Aurimas Perednis
- Peržiūros: 4016
Šiandien beveik visą dieną praleidau teisėjų atrankoje. Komisija, kurioje dalyvauju kaip visuomenės atstovas, atrinkinėjo Vilniaus, Klaipėdos apylinkių teismų pirmininkų pavaduotojus, Kauno aygardos teismo teisėjus ir Panevėžio apygardos teismo pirmininką. Kaip visuomet noriu pasidalinti keletu asmeninių įspūdžių, signalizuojant visuomenei apie tas problemas, kurias pastebėjau.
Klausinėjant karjeros siekiančių teisėjų jų vizijų ir planų girdėjau daug kalbų apie teisėjų krūvius, organizacinius ar ūkinius klausimus bet beveik pusę dienos neišgirdau žodžio „žmogus“, „pilietis“. Neištvėręs vieno pretendento paklausiau, o kur čia Jūsų darbe „žmonės“? Vos per porą minučių kartu išsiaiškinome kiek daug ir konkretaus galima padaryti, kad teismo darbu kiekvienas žmogus būtų dar labiau patenkintas. Kad teismo darbas būtų draugiškesnis žmonėms. Esu įsitikinęs tie maži dalykai gali daug, grįžta bumerangu ir augančiu pasitikėjimu. Viena pretendentė pasakojo, kad kai kuriuose Kauno teismuose atėjus į raštinę gali pajusti nemažai arogancijos ar net pažeminimo, tačiau patikslino, kad ši problema aktuali kalbant apie teismo raštinę, ne apie teisėjus. Todėl atsakau tiems, kurie kartais visai pagrįstai suverčia visą kaltę dėl nepasitikėjimo teismais žiniasklaidai. Dar teismo rūbinėje ir raštinėje prasideda žmonių pasitikėjimas teisingumu.
Sistemoje matau nemažai bejėgystės. Vienas teisejas skundėsi, kad teismai nieko negali patys padaryti dėl geresnio visuomenės požiūrio į juos. Nesutinku kategoriškai. Pasakiau jam, kad tas „aukos sindromas“ ir atima iš Jūsų ateitį.
Trumpai ryte pasikalbėjome apie teisėjo A.Cinino bloge paskelbtą tekstą apie psichologinį testą teisėjams. „Teisėjai piešia namukus“,- rašo atvirumu garsėjantis teisėjas http://www.cininas.lt/ .Tik taip ir nesupratau ar gąsdina, ar juokina teisėjus tas psichologinis testas?
Pirmiausia, tai nėra komisijos pirmininko Eugenijaus Laurinaičio sugalvotas testas. Jis taikomas daugybę metų, jį sprendė būsimi teisėjai, policininkai ir kiti pareigūnai. Skirtumas tik tas, kad policininkų testo rezultatai ir pagal juos psichologų nupieštas būsimo policininko „asmenybės portretas“ buvo pateikiamas policininką į pareigas skiriantiems policijos vadams, o būsimų teisėjų „portretas“ kažkodėl atguldavo psichologų stalčiuose. Dar rudenį palaikiau idėją, kad atrankoje toks testas būtų geras papildomas informacijos šaltinis. Tikrai ne pagrindinis. Nereikia niekam įrodinėti, kad teisėjo darbas yra keliantis labai daug streso ir reikalaujantis psichologinio pasirengimo.
O dabar apie pirmininkus. Dar visai neseniai buvo laikai kai į teismų vadovus eidavo po vieną kandidatą. Be konkurencijos. Kai kuriuose teismuose vyravo „amžinų pirmininkų“ laikai. Šiandien situacija keičiasi. Nors atrodo ne visur. Panevėžio apygardos teismui šiandien rinkome kandidatą į pirmininkus. Ten dalyvavo vos du žmonės ir beje abu šio teismo pirmininkai, vienas skyriaus, kitas teismo. Nors buvo skelbta, kad galėjo pretenduoti visi Lietuvos apylinkių teisėjai, ne tik Panevėžio, tačiau realios konkurencijos nebuvo. Dar daugiau, vienas iš kandidatų užimti apygardos teismo vadovo pareigas Panevėžyje pripažino dalyvaujantis atrankoje tik dėl kompanijos. Po atrankos eidami link automobilių persimetėme keliais žodžiais su Sergejumi Muravjovu. Abu jautėme negerą jausmą. Realios konkurencijos stoką, atvirumo stoką. Nesinori, kad teismai virstų tėvonijomis. Kai nėra realios konkurencijos bet kokia sistema degraduoja. Nenorime galvoti, kad vyksta tik konkurencijos imitacija, tačiau niekaip abu nesupratome, kodėl nieks nenori ar nedrįsta tapti Panevėžio apygardos teismo pirmininku?
Kad nebaigčiau liūdnai gerą žodį noriu pasakyti Kauno apygardos teismo pirmininkui N.Meilučiui. Tokio individualizuoto ir išsamaus pretendentų į teisėjus apibūdinimo negauname nei iš vieno teismo pirmininko. Šis teismo vadovas susitinka su visais pretendentais asmeniškai. Atvykęs į posėdžius kalba su mumis atvirai ir iš esmės. Smagu, kad yra taip sistemai atsidavusių žmonių. Tokia tarnystė verta didelės pagarbos ir dėkingumo.
Nuomonė apie dienoraštį
Kai visokie realybės šou rodo ne tik tą šou, bet ir šou apie šou rengimą, tai galima tik juoktis iš jų tokios realybės. Nėra jos ten ir tiek. Bet kai žurnalistai, kuriais mes pasitikime, realiai pasakoja ne tik apie laidos rengimo užkulisius, bet ir pasirengimo jai etapus, susitikimus, vakarienes, pokalbius ir vertinimus, man jau dabar aišku, kad tokio skaidrumo ir atvirumo Lietuvos žurnalistikoje dar nebuvo.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius
Pilnas straipsnis: Skaidri, atvira ir interaktyvi – tokia galėtų būti visa Lietuvos žurnalistika »
Skaitytojų komentarai:
Regina: "Žurnalistai eidami tuo skaidrumo ir atvirumo keliu toli nenueisite, todėl kad išpliurpiat valdžios paslaptis ir tampate nepatikimais. Dėl to negausite užsakomųjų laidų ar straipsnių...ką valgysite??? Ot baigsis tuoj jūsų bravūra...".
Beata: "Politikai nekalbėdami su savo žmonėmis kuriasi sau priešus. O tai - strateginė klaida.".