Francesca Ambrogetti, Sergio Rubin. Kaip paaiškinti „Bergoglio fenomeną“?

Leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido Sergio Rubino bei Francesca Ambrogetti pokalbių su kardinolu Jorge Bergoglio, dabartiniu popiežiumi Pranciškumi knygą „Popiežius Pranciškus“.

Knygą iš ispanų kalbos vertė Marija Bogušytė. Išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“. „Bernardinai.lt“ skaitytojams pristatome knygos įvadą.

***

Kai Josephas Ratzingeris buvo išrinktas Jono Pauliaus II įpėdiniu, žurnalistai bandė išsiaiškinti, kas vyko konklavos metu, nors ir žinojo, kad užduotis bus daugiau nei sunki, beveik neįmanoma. Trys priesaikos saugoti paslaptį apie Siksto koplyčioje organizuojamus popiežiaus rinkimus iš šimto septyniolikos kardinolų ir ekskomunikos grėsmė pažeidus priesaiką atrodė neįveikiama siena. Nepaisant to, vienas gerai informuotas Vatikano žurnalistas, Andrea Tornielli, dirbantis dienraštyje Il Giornale, savo straipsnyje, paskelbtame praėjus dienai po naujojo popiežiaus išrinkimo, parašė, kad rinkimuose dalyvavęs argentinietis jėzuitas Jorge Mario Bergoglio turėjo didelį pranašumą. Tą patį rašė ir  dienraštis Clarín. Žurnalistas Tornielli, nuo pat pradžių pateikęs daugiausia informacijos, tikino, kad Bergoglio per antrą balsavimą iš trijų surinko keturiasdešimt balsų, o tai neregėtas dalykas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolui iš Lotynų Amerikos. Jis užėmė antrą vietą po Ratzingerio, kuris gavo daugiausia balsų ir tapo popiežiumi Benediktu XVI. (…)

Tiesa ir tai, kad 2002 metų pabaigoje garsus Vatikano žurnalistas Sandro Magíster italų savaitraštyje L’Espresso rašė, kad, jei tuo metu būtų surengta konklava, Bergoglio tikrai surinktų balsų daugumą ir taptų pontifiku. „Drovus, kuklus, nedaugžodžiaujantis, nesireklamuojantis, tačiau būtent šios jo savybės labiausiai ir vertinamos“, – štai taip žurnalistas apibūdino Argentinos kardinolą. Ir dar pridūrė: „Jo santūrumas, nuolankumas ir dvasingumas nepalieka abejonių, kad jis tikrai vertas tapti popiežiumi.“ (…)

Kaip paaiškinti „Bergoglio fenomeną“? Pirmiausia reikėtų sugrįžti į šio amžiaus pradžią, kai Argentinos kardinolas kitų pasaulio hierarchų tarpe niekuo neišsiskyrė, tačiau 2001 metais, o tiksliau – rugsėjo 11-ąją, atsidūrė visų dėmesio centre. Niujorko arkivyskupas kardinolas Edwardas Eganas tuo metu lankėsi Vatikane, dalyvavo viso pasaulio vyskupų sinode. Jam teko grįžti į savąjį miestą ir prisidėti pagerbiant prieš mėnesį įvykusio siaubingo išpuolio, sunaikinusio Pasaulio prekybos centro dvynius, aukas. Vietoj jo sinodo generalinio relatoriaus vietą užėmė kardinolas Bergoglio, kuris visus sužavėjo savo didžiu atsidavimu. Visi rinkimų stebėtojai pritaria, kad nuo to laiko jis užsitarnavo tarptautinį pripažinimą. Bergoglio surinko daugiausia balsų iš visų 252 sinodo tėvų iš 118 šalių ir tapo posinodinės tarybos nariu, atstovaujančiu Amerikos žemynui.

Bergoglio įtaka ir geras vardas pasitvirtino praėjus dvejiems metams po konklavos per generalinę Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono arkivyskupų konferenciją, įvykusią Aparesidoje, Brazilijoje. Ten didele balsų dauguma jis buvo išrinktas galutinio dokumento sudarytojų strateginės komisijos pirmininku. Tai labai atsakingos pareigos, jei turėsime omenyje, kad panašiose konferencijose, kaip antai Medeljine, Kolumbijoje, 1969 metais ir Puebloje, Meksikoje, 1979 metais buvo parašytos nepaprastai svarbios deklaracijos tų regionų katalikybės klausimais. Ir tai ne vienintelis laimėjimas, kurį Bergoglio pasiekė tame susitikime: jo aukotose šv. Mišiose pasakytas pamokslas sukėlė audringas ovacijas. Nė vienas kitas kunigas, aukojęs šv. Mišias, per visas tris konferencijos savaites nesusilaukė tokio pripažinimo. Tiesioginiai liudininkai teigia, kad daugelis dalyvių per pertraukėles naudodavosi proga pabendrauti su Argentinos kardinolu ir net su juo nusifotografuoti, lyg jis būtų koks žymus aktorius ar sportininkas.

Tačiau visi, kas yra sutikę Bergoglio, žino, kad jis nėra iš tų kerinčių asmenybių, kurias matome per televizorių. Jis nėra iškilmingas oratorius, nepasižymi išskirtiniais aktoriniais gabumais, priešingai, kalba tyliai, bet jo žodžiai nepaprastai prasmingi. 1992-aisiais, sulaukęs penkiasdešimt penkerių metų, tapo Buenos Airių pagalbiniu vyskupu, tačiau iki tol buvo tiesiog tobulas autsaiderio Bažnyčioje pavyzdys ir nė kiek nepriminė dvasininko, sugebančio kilti  bažnytinės hierarchijos laiptais, kad „padarytų karjerą“.

Tuo metu jis ėjo nuodėmklausio pareigas Jėzaus Draugijos rezidencijoje Kordoboje, šiam darbui buvo paskirtas beveik prieš dvejus metus. Tada Buenos Airių arkivyskupas buvo kardinolas Antonio Quarracino, kuris, susižavėjęs Bergoglio asmenybe, išsirinko jį vienu savo bendradarbių (pagalbinių vyskupų). O po metų paskyrė pagrindiniu vikaru. Susilpnėjus sveikatai, Quarracino paskyrė Bergoglio savo įpėdiniu (popiežius pavedė jam arkivyskupo koadjutoriaus pareigas). 1998 metais mirus Quarracino, Bergoglio tapo pirmuoju jėzuitu, vadovaujančiu Buenos Airių kurijai.

Jau tada Bergoglio turėjo autoritetą tarp visų miesto dvasininkų, ypač jaunesniųjų. Jiems patiko būsimo kardinolo draugiškumas, nuoširdumas, paprastumas, išmintingi patarimai. Niekas nepasikeitė ir jam tapus Buenos Airių arkivyskupu bei Argentinos primu, o vėliau kardinolu. Bergoglio pasirūpino, kad visi kunigai galėtų susisiekti su juo tiesiogiai, iškilus bet kokiems klausimams. Naktimis nė nesudvejodamas vykdavo į parapiją, kurioje reikėdavo pavaduoti susirgusį kunigą. Ir toliau keliaudavo miesto autobusais ar metro, nesinaudodavo automobiliu ir vairuotojo paslaugomis. Atsisakė gyventi prašmatnioje, netoli prezidentų vilos esančioje arkivyskupijos rezidencijoje Olivose ir pasiliko kukliame kambaryje Buenos Airių kurijoje. Ir toliau asmeniškai atsakydavo į visus skambučius, priimdavo visus, kuriems jo reikėdavo, ir pats savo paprastame darbo kalendoriuje pasižymėdavo planuojamus susitikimus bei darbus. Dalyvaudamas visuomeniniuose renginiuose vietoje kardinolo sutanos vilkėdavo paprastą tamsų kostiumą su balta kunigo kaklajuoste.

Bergoglio paprastumą liudija jo pasirinkimas 2001 metais tapus kardinolu. Užuot įsigijęs puošnių drabužių, pritinkančių naujoms pareigoms, jis nutarė prisitaikyti tuos, kuriuos vilkėjo ankstesnis kardinolas. Taip pat pasakojama, kad jis nė nenorėjo girdėti apie tai, jog keletas tikinčiųjų lydėtų jį į ceremoniją Romoje, kurios metu Jonas Paulius II turėjo įteikti jam kardinolo insignijas. Bergoglio įtikino juos kelionės pinigus paaukoti vargšams. Sakoma, kad vieno iš daugelio apsilankymų skurdžiuosiuose Buenos Airių kvartaluose metu, jam besikalbant su Dievo Motinos iš Kaakupės (Caacupé) parapijos žmonėmis, Barakaso kvartale sėdėjęs vienas mūrininkas atsistojo ir tarė jam susijaudinęs: „Didžiuojuosi jumis. Važiuodamas autobusu su draugais, pamačiau jus sėdintį autobuso gale, lyg būtumėte vienas iš mūsų; pasakiau jiems, bet jie manim nepatikėjo.“ Nuo tada Bergoglio visiems laikams pelnė vietą tų nuolankių ir  kenčiančių žmonių širdyse. „Jaučiamės taip, lyg jis būtų vienas iš mūsų“, – tikino jie.

Daugelis prisimena ir tuometines jo pastangas numalšinti Gegužės aikštės represijas, per visuotinį sambrūzdį 2001 metų gruodį. Pro savo langą arkivyskupijos būstinėje pamatęs, kaip policininkai pagrobė vieną moterį, jis pačiupo telefoną ir paskambino vidaus reikalų ministrui, tačiau atsiliepė saugumo sekretorius. Bergoglio paprašė skirti smurtaujančius aktyvistus nuo paprastų indėlininkų, norinčių susigrąžinti iš bankų savo pinigus. Tuo metu Bergoglio kilo bažnytinės hierarchijos  laiptais. 2004 metais jį išrinko Vyskupų Konferencijos pirmininku (2007 metais buvo perrinktas). Bergoglio vadovavimo politika pasižymėjo nuosaikumu, atsiribojimu nuo valdžios, rūpinimusi visuomenės problemomis. Tokia politika jau nuo seno buvo būdinga konservatyvių tradicijų Argentinos Bažnyčiai. Jos šalininkai itin kritikavo paskutinio XX amžiaus dešimtmečio neoliberalizmą ir Tarptautinį valiutos fondą, taip pat nepritarė užsienio skolų apmokėjimui pačių neturtingiausiųjų sąskaita.

Bergoglio kalbose, kurias jis sakė prieš amžiaus pradžioje prasidėjusį nuosmukį, juntamas susirūpinimas šalies situacijos blogėjimu.

Jo pamokslai tikintiesiems, skirti Tedeum iškilmėms, vykstančioms kasmet gegužės 25 dieną, yra itin iškalbingi. Pavyzdžiui, 2000 metais, praėjus penkiems mėnesiams, kai Fernando De la Rúa buvo išrinktas prezidentu, jis pasakė: „Kartais pagalvoju, ar mūsų visuomenė tam tikromis aplinkybėmis neprimena gedulingos procesijos, ar neskuba laidoti savo tikslų, lyg jų jau būtų neįmanoma pasiekti, ar neprarandame vilties, pasitenkindami nereikšmingais siekiais. Turime nuolankiai pripažinti, kad mūsų valstybė skendi tamsoje, ją gaubia nepasitikėjimo migla, o kai kurie pažadai ir kalbos primena laidotuves: visi guodžia artimuosius, bet niekas neprikelia velionio.“

Praėjus sunkiausiam nuosmukio laikotarpiui, per Tedeum iškilmes 2003 metais, praėjus kelioms valandoms po naujojo prezidento Nestoro Kirchnerio išrinkimo, kardinolas kvietė visus burtis ir dirbti tautos labui.

Jo pamokslas per kitų metų Tedeum iškilmes turėjo didelių politinių padarinių. Be daugelio kitų dalykų, Bergoglio pabrėžė, kad argentiniečiams trūksta tolerancijos, kritikavo tuos, kurie „jaučiasi tokie svarbūs, jog atmeta visus kitus, ir iš didelio įžvalgumo tampa akli“, ir perspėjo, kad „mėgdžioti tirono ar žudiko neapykantą ir žiaurumą nėra geriausias būdas tapti jo sosto įpėdiniu“. Kitą dieną tuometinis oficialus Bergoglio įgaliotinis klebonas Guillermo Marcó patikino, kad arkivyskupo žodžiai buvo skirti visiems, įskaitant ir vyriausybę, ir pačią Bažnyčią, ir kad bet kuriuo atveju „jo žodžius gali prisiimti visi, kuriems jie tinka“. Bet Kirchneris atrodė labai įsižeidęs ir nusprendė daugiau nedalyvauti Tedeum iškilmėse, jei joms vadovaus Bergoglio. Įvyko per du šimtus Argentinos istorijos metų precedento neturintis atvejis – Tedeum iškilmės buvo perkeltos į provincijų sostines. Neskaitant vieno atsitiktinio susitikimo per palotinų kankinių, išžudytų paskutinės diktatūros metais, pagerbimą, daugiau niekada Kirchneris ir Bergoglio akis į akį nesimatė.

Kardinolas atsidūrė dėmesio centre, ypač tarp konklavos narių, kurie laikė jį vienu iš daugiausia galimybių laimėti turinčių kandidatų, kai vienas žurnalistas pagarsino kaltinimus, neva paskutinės karinės diktatūros metais Bergoglio, būdamas jėzuitų provincijolas Argentinoje, du jam pavaldžius savojo ordino kunigus, dirbančius skurdžiame kvartale, išdavęs specialiosios paskirties būriui. Pasak skundo autoriaus, eidamas tas pareigas, Bergoglio siekė pakeisti visus progresą remiančius Jėzaus Draugijos narius.

Tačiau kiti rinkimų stebėtojai mano visai priešingai: savo veikla Bergoglio pavyko išgelbėti tų dviejų kunigų gyvybes ir išvengti didelės krizės jo religinėje bendruomenėje, kuri galėjo kilti dėl stiprios tuometinės ideologizacijos. „Jėzaus Draugijai tai buvo sunkūs laikai, ir jei Bergoglio nebūtų buvęs priešakyje, sunkumai būtų buvę dar rimtesni“, – kartą tikino gerą reputaciją turintis Ángelas Centeno, du kartus buvęs  Religijos reikalų sekretoriumi.

Daugelis Bergoglio lankančių vadovų jį laiko komunikabiliu, nuoširdžiu žmogumi, patraukiančiu kitus savo dėmesingumu. Paprasti žmonės, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių gauna progą su juo pabendrauti, Bergoglio apibūdina kaip paprastą, šiltą ir rūpestingą asmenybę. Nemažai pažįstančių jį asmeniškai žino jo religinius įsitikinimus, žino, jog šis kunigas siekia, kad Bažnyčia palaikytų dialogą su žmonėmis, kalbėtų jiems įkvepiančiai ir suprantamai. Tai dvasininkas, apdovanotas gera intuicija. Jis parvežė iš Vokietijos Švč. Mergelės Marijos, belaisvių vaduotojos, paveikslą, kurio kultas Buenos Airėse tapo tikru tautos pamaldumo fenomenu. Bergoglio – pagarbus dogmatiškos ortodoksijos ir bažnytinės disciplinos kunigas, bet kartu ir modernios bei giliai dvasingos Bažnyčios ir gyvenimo pagal Evangeliją dabartinėje visuomenėje koncepcijos šalininkas.

Tačiau kas iš tikrųjų yra šis žmogus, kilęs iš italų šeimos, gimęs Buenos Airėse 1936 metais ir studijavęs chemijos mokslus, o būdamas dvidešimt vienų nusprendęs atsiduoti religiniam pašaukimui? Kas yra šis jėzuitas, trisdešimt trejų metų įšventintas į kunigus, literatūros ir psichologijos profesorius, baigęs teologijos ir filosofijos mokslus, kalbantis keliomis kalbomis? Kas šis dvasininkas, dėstęs Santa Fė Nekaltojo Marijos Prasidėjimo mokykloje (1964–1965); buvęs provincijolas, nuo trisdešimt šešerių iki keturiasdešimt trejų (1973–1979) šalies Jėzaus Draugijos narys ir San Migelio Maksimo (Máximo) mokyklos rektorius (1980–1986)? Kas šis kunigas, buvęs Buenos Airių Del Salvadoro mokyklos bendruomenės nuodėmklausys (1986–1990), per šį laiką šešis mėnesius praleidęs Vokietijoje, kur užbaigė savo disertaciją apie katalikų teologą ir filosofą Romano Guardini’į, kuris teigė, kad Bažnyčiai reikia atsinaujinti, ir tikėjosi tai įvyksiant Vatikano II Susirinkime?

Kas šis docentas, kvietęs į savo paskaitas Jorge Luisą Borgesą ir davęs jam skaityti savo studentų kūrinius? Kas šis dvasininkas, įsitikinęs, kad reikia pereiti nuo „tikėjimą reguliuojančios“ prie „tikėjimą skleidžiančios“ Bažnyčios? Kas šis religinis tarnautojas, gyvenęs kukliame jėzuitų rezidencijos bute Kordoboje, po kelerių metų tapęs Buenos Airių arkivyskupu, Argentinos kardinolu ir vyskupijos vadovu? Kas šis kone vienuoliškai gyvenantis argentinietis, tik per plauką neišrinktas popiežiumi?^[3]

Nepaisydami nuomonės, kad labai sunku suprasti, ką mano jėzuitas, ir turėdami omenyje paslaptingą Bergoglio gaubiančią aurą, knygoje siekiame atsakyti į šiuos ir kitus klausimus, remdamiesi pokalbių su pačiu kardinolu Bergoglio medžiaga, surinkta per susitikimus, porą metų rengtus Buenos Airių arkivyskupijos būstinėje.

Kardinolą įtikinti nebuvo lengva. „Pokalbiai su žurnalistais nėra mano stiprioji pusė“, – tikino jis. Tiesą sakant, per pirmą susitikimą jis tik pakomentavo savo pamokslus ir pranešimus. Bet kai galiausiai sutiko su mūsų siūlymu, nepateikė mums jokių sąlygų, nors šiek tiek nenoriai kalbėjo apie asmeninius dalykus, mums mėginant pristatyti jį iš žmogiškosios pusės, atskleisti jo dvasingumą. Susitikimų pabaigoje kardinolas tikindavo abejojantis mūsų pokalbių reikšme: „Manote, tai, ką pasakiau, bus kam nors naudinga?“

Nepretendavome išsamiai aptarti visų mus dominančių temų. Tiesiog norėjome pažinti šio protingo ir jautraus, bet kartu ir tvirto, visam pasauliui pavyzdžiu tapusio žmogaus mąstymą. Jis kalba apie šalį, patyrusią ne vieną nuosmukį, apie Bažnyčią, nuolat susiduriančią su iššūkiais, apie visuomenę, kuri, dažnai pati to nesuvokdama, ieško, kaip galėtų numalšinti transcendencijos troškimą. Apie vyrus ir moteris, siekiančius atrasti savo gyvenimo prasmę, mylėti ir būti mylimais, atrasti laimę. Trumpai tariant, šia knyga kviečiame mąstyti pakėlus akis į dangų.