Apie žurnalistiką

• 

Informacija

Parašyta Ketvirtadienis, 2017 vasario 02 11:57

Autorius Aurimas Perednis

Peržiūros: 20261

Dominykos Daškevičiūtės interviu su manim apie žurnalisto darbą jos baigiamajam darbui.

Su kokia didžiausia problema susiduria politikos žurnalistas, bendradarbiaudamas su politikais?

Per daug suauga politika su žiniasklaida. Tai yra ketvirtoji valdžia, kuri atskirta nuo kitų trijų. Kartais matome, kad norėdamas būti geru insaideriu, gauti informacijos apie įvairias interesų grupes, frakcijas, kokie vidiniai stumdymaisi tarp politikų vyksta ir panašiai, tu suartėji su politiku iki tam tikros ribos, kuri šiek tiek pavojinga žurnalistui. Tai draugystė, kuri tave pamaitins informacija, tu džiaugsies, nes gausi medžiagą pirmas, sužinosi tam tikrus dalykus. Politikai ar institucijos naudojasi žurnalisto prisijaukinimu. Tas yra pavojinga, nes tampi šiek tiek mažiau nepriklausomu ir kritišku. Ypač man, esu toks žmogus, kuris labai lengvai susidraugauja, todėl man kartais psichologiškai būna sunku politiką, verslininką, kurio neturiu nei gailėti, nei ką, bet su kuriuo darau dvidešimtą interviu, imti ir kalti prie kryžiaus. Todėl manau, kad Lietuvoje yra problema ties žurnalisto suartėjimu su valdžia, politine, finansine ar kokia kita. 

Kokių asmeninių ir įgytų savybių reikia, norint būti geru politikos žurnalistu?  

Geram politikos žurnalistui reikalingas nepriklausomumo standartas ir smalsumas. Tu turi mėgti domėtis tuo, kuo domiesi. Tu turi mėgti gilintis, analizuoti, klausinėti. O to dažnai neišmoksi. Arba turi gyslelę tą kaulą gramdyti iki galo, arba ne. Geras žurnalistas turi domėtis, ypatingai daug skaityti ir klausyti. Kiekvienoje srityje reikia ir kažkiek pasimokyti. Puiku, kai gali mokytis iš žmonių, dirbančių atvirai ir sąžiningai, pateikiančių tikrą, nepataikaujančią vienai ar kitai pusei, informaciją. Tokių žurnalistų Lietuvoje yra. 

Ką įvardytumėt kaip politinės žurnalistikos profesionalus Lietuvoje? 

Man politinio žurnalisto standartas yra Vytautas Bruveris. Jis turi gana aštrią plunksną, yra visiems lygiai teisingas, nes vienodai kritikuoja ir valstiečius, ir liberalus, ir konservatorius. Jeigu kyla kažkokia problema, jis gana sąžiningai „pakapsto“ tai, kas vienoj ar kitoj partijoj vyksta. Čia atsispindi profesionalumas, kai Bruveris nuolat tuose rateliuose sukasi, bet sugeba atsiriboti, nebijo griežtai pasakyti dalykus ir tiems, kurie jam atneša informaciją. Taip pat Šarūnas Černiauskas, manau, irgi geras žurnalistas ir insaideris. Jis taip pat gana aštriai rašo. Jeigu yra bėda, ar su „Lietuvos geležinkeliais”, ar su kitomis, privačiomis ar valstybinėmis įmonėmis, viską pateikia iki detalių. Kartu ir į tas draugystes nesivelia, kas kai kuriems, aš matau iš artimų kolegų, tampa problema. Jie per arti prieina prie tos aplinkos – aptarnauja partijos ar valstybės poziciją, gauna geros informacijos, skandalingų, įdomių faktų, bet tuomet jau kritiškai nevetina to, kuris tą faktą jiems pateikė. 

 Kur yra žurnalistas, ar arčiau visuomenės, kuriai komunikuoja, ar arčiau politinio lauko? Kaip turėtų būti? 

Aš įsivaizduoju, kad arčiau visuomenės. Mūsų darbas yra padėti žmonėms suprasti kas vyksta už tų veidrodinių langų. Mes esame visuomenės tarnai, kurie privalo parodyti tikrovę. Demokratija taip veikia. Geras žurnalistas kelia problemas ir atvaizduoja realybę. Ne tas iliuzijas, kurias nori pardavinėti kartais valdžia. Jeigu Seimo narys prisidirbo, tai tokį ir turi parodyt, nei gražesnį, nei blogesnį. Man atrodo, kad tai labai svarbu. Tarnystė visuomenei ir tiesai yra bazinės vertybės. Daug yra cinizmo, piaro ir noro atrodyt gražiau nei tu esi iš tikrųjų. Daug yra ir arogancijos. Štai, matome paskutinius valstiečių skandalus, kai paslystama lygioj vietoj. Jei nebūtų tie žmonės tokie arogantiški ir iš pat pradžių papasakotų iš kur gavo automobilį ir kokius mokslus baigė, man atrodo, kad daugelio probelmų būtų išvengta. 

Ar sunku išlaikyti distanciją tarp pašnekovo, turiu mintyje politiką, ir savęs? 

Geras klausimas. Man, asmeniškai, nelengva. Turbūt nuo asmenybės priklauso, nes kitam gali būt vienodai. Jis gali su tavimi maloniai kalbėti, o Facebook‘e purvais drabstytis. Aš nesu to policininko charakterio, kurio geram žurnalistui reikia. Ir aš pavydžiu tam, kuris jį turi. Tam, kuris gali tvirtai atstovėti ir nebijoti į akis išrėžti kartais labai aštrius ir nemalonius dalykus. Aš per minkštas. Man reikia kviesti visą politinių partijų paletę į laidas, nes mano darbas yra padėti visuomenei suprasti, kas yra pozicijos ir opozicijos galvoj. Būdamas per aštrus, tu netenki resurso kviesti įvairius pašnekovus, kalbinti aukščiausius valstybės asmenis. Čia balanso klausimas, reikia tam tikros diplomatijos. Tu privalai pasakyt tiesą, bet kartu nesudeginti tilto su pašnekovu, kuris yra tavo informacijos resursas. 

Ar gali žurnalistas pereiti į politikos lauką, o po to grįžti? Kaip tai paveiktų jo darbą? 

Esu ir pats sulaukęs tokių siūlymų. Pirma, prisijungdamas prie politinės komandos prarandi laisvę kalbėti apie tai, kas tau atrodo yra svarbu, kurią turi žiniasklaidoje. Turi atstovauti konkretų žmogų ir jo poziciją. Būna, kad nesutinki su jo sprendimais, bet privalai rodyti visiems, kad esate geriausi ir švenčiausi. Man tai buvo nepriimtina. Antra, turi nepamiršti, kad į žiniasklaidą grįši su tam tikra reputacine rizika. Tave jau šiek tiek vertins kaip buvusį Kubiliaus, Butkevičiaus, Grybauskaitės ar Kirkilo šalininką. Pavyzdžiui, buvau į laidą pakvietęs Virgį Valentinavičių, buvusį Kubiliaus patarėją. Aš jį kalbinau kaip apžvalgininką, jis dėsto Mykolo Romerio universitete. Žmonės skambino į eterį ir reiškė nepasitenkinimą, neva kaip aš jį galiu kalbinti.

Ar gyvas yra manipuliacijos žurnalistu faktorius? Kaip jo išvengti? 

Dievo duotas ginklas yra kritinis protas. Jis turi būti visą laiką. Mes, žurnalistai, turėtumėme visuomenei pateikti faktus. Tarkim, Trumpas keičia Obamą. Tai yra faktas. Bet kaip vertinti Trumpo politiką, kokie jo pliusai, minusai, rizikos, turi visą laiką stengtis pateikti bent keletą skirtingų nuomonių apie šį politiką. Tada tu ugdai kritinį protą, mažini propagandos įtaką. Lukšteni skirtingų pašnekovų argumentus ir tai, man atrodo, šiek tiek apsaugo nuo manipuliatyvumo. Bet apsisaugot nuo to labai sudėtinga. Beveik neįmanoma. 

Koks santykis turėtų būti tarp žurnalisto ir politiko? Pagarbi baimė ar draugiškumas? 

Gero žurnalisto politikai turi truputį nemėgti. Santykis neturi būt draugiškas. Tarp žurnalisto ir politiko turi būti ne baimė, bet sveika įtampa. Žiniasklaida yra kontoliuojantis ir nuolat keliantis visuomenės problemas institutas – sarginis šuo. Jis kelia klausmus, budi, klausia: ką padarei, kur buvai, kokios sprendimų pasekmės, kaip įtraukei visuomenę, ar tikrai tas įstatymas atstovauja visuomenės interesą ir panašiai. Žurnalistas visą laiką turi kelti klausimus. Dažnai nemalonius ir nepatogius. Sveika įtampa tarp paties ir politiko yra siekiamybė. – 

Ką galime vadinti pasiekimu politinėje žurnalistikoje? 

Man visada atrodo, kad didžiausias pasiekimas yra auditorija, jos kiekybė ir kokybė. Kai turi gerą auditoriją, kuri tavęs klauso, vertina, kai turi grįžtamąjį ryšį, nesvarbu, ar Facebook‘e, ar kažkur kitur, tada jauti, kad dirbi teisingai ir darai kažką gero. O jei koks politikas užkabina medalį, nemanau, kad tai yra įvertinimas. 

Kaip žurnalistas prisideda prie politinės kultūros Lietuvoje kūrimo? 

Sąžiningu darbu. Tai yra pagrindas. Jeigu tu sąžiningai atskleidi tikrovę. Na, tarkim, valstiečių šita situacija, manau, kelia politinę kultūrą Lietuvoje. Visi aplink mato kokios problemos jiems iškilo. Politikai kitą kartą tikrai pagalvos ar iš koncerno imti automobilį, kaip rašyti biografiją. Man atrodo, kad sistema skaidrėja ir šviesėja nuo to, kad žurnalistai gerai dirba. Mes esame tarpininkai. Yra žmonės, kurie turi begales skirtingų problemų, yra tarpininkai žurnalistai, kurie tas problemas permeta valdžiai, ir yra valdžia, kuri jas sprendžia. Jei šis ratas yra sveikas, politinė kultūra šalyje tobulėja. 

Kas labiausiai lemia politinę kultūrą mūsų šalyje? 

Žmonės ir jų vertybės. Jeigu jūs profesionalūs, skaidrūs ir sąžiningi visose srityse, viskas tik pagėrės nuo to. Mes, žurnalistai, prisidedame prie politinės kultūros. Jeigu kolegos, kurie iš principo nenorės būti sąžiningi, „pardavinės“ eterį savo draugams, neatpindės visų nuomonių ir naudosis galimybė elgtis nesąžiningai, turėsime ne progresą, o degradaciją tiek politinės, tiek viešosios kultūros, tiek visos visuomenės. Aš įsivaizduoju, kad politinę kultūrą lemia ir politikai, kurie elgiasi pagal tam tikras vertybes bei tradicijas. Jei matai, kad žmogus sąžiningai vadovauja kažkokiai institucijai, stengiasi padaryti gero ir kartais padaro klaidų, toms klaidoms esi daug labiau atlaidensis jeigu matai, kad žmogus stengiasi parodyti ir atskleist tiesą, tikrus motyvus, kaip dalykai vyko. Kai matai sąžiningumą ir norą ištaisyt klaidas. Tarkim, politikas atsidūrė labai blogoj situacijoj, bet ją vertina kaip pamoką, nebijo ateiti į eterį ir būti „apšaudytas“ kritiniais klausytojų ir laidos vedėjo klausimais. Tai yra aukštos politinės kultūros bruožas. 

Kaip suprantu, atvirumas politikui gali padėti net didžiausioje krizėje, taip? 

Aš manau, kad atvirumas visuomet yra didžiausias sąjungininkas. Pavyzdžiui, Karbauskis labai vengia asmeninių klausimų. Aš pats eteryje, pokalbio pradžioje, tiesiog paklausiau su kuo Kalėdas, Kūčias sutiko, o jis man atkirto, kad kalbės tik apie valstybės reikalus. Jeigu tu matai neeilinį politiką, 63-jų frakcijos narių lyderį, įtakingiausios partijos vadovą, kuris nėra pakankamai atviras asmeniniuose klausimuose, kaip gali žinoti, kad jis bus atviras šalies resursų skirstyme, įstatymų priėmime, ar neslėps ir nemanipuliuos dar svarbesniais dalykais? Kaip ir šių dienų skandalas. Žmonės sako, kad tai juk nėra didelė politinė problema. Vieną vertus, gali su tuo sutikti, bet tas slėpimas, kai žmogus nėra atviras, man atorodo, gali būti valstybine problema. 

Ar negali tuomet paprasti, visiškai šabloniniai klausimai tapti politiko atvirumo ir sąžiningumo indikatoriais?

Žinoma. Įsivaizduokim, mes duodame savo namų raktus politikams ir leidžiame jiems tvarkytis. Mūsų namai yra mūsų šalis. Samdome keturiems metams politikus, kad valdytų tą mūsų namą. Suteikiame labai daug teisių ir privilegijų žmogui – spręsti viešus – mūsų visų reiklaus. Ir jeigu tas žmogus yra nenuoširdus ir neatviras smulkmenose, ar tu esi tikras, kad jis bus atviras stambesniuose reikaluose, kai skirstys milijonus ir milijardus valstybės lėšų? O kai spręs teisinius, finansinius klausimus, ar jis elgsis sąžiningai, ar jis išklausys visas įstatymu suinteresuotas grupes, ar jis nemanipuliuos dar labiau galia, jei dabar ta tiesa manipuliuoja? Labai svarbu, kad skandalai taptų gera pamoka. 

Kokį požiūri turi politikai, ar kad jie tarnauja visuomenei ar kad visuomenė jiems? 

Na, pas mus dar vis gajus mąstymas, kad bet kokį maistą žmonėms gali ant lėkštutės padėti ir jie sukramtys. Kaip pasakysi, taip palinksės. Nėra stipri pas mus pilietinė visuomenė. Bet aš nepykstu, pažiūrėk kokia mūsų istoija. Iškentėję baudžiavą, okupacijas, trėmimus. Nėra šeimos nepaliestos. Ši visuomenė vertesnė garbingesnės valdžios. Negalima su ja taip nesiskaityti elementariuose dalykuose, nes žmonės tikrai labai daug kenčia. Man atrodo, kad žmonės, kurie ateina į Seimą, nelabai galvoja, kad jie yra tarnai. Vakarietiška politika simbolizuoja atskaitomybę, paaiškinimą, skaidrumą. Tie politikai, kurie to nesuvokia, ilgainiui pralaimi. Bet man tada gaila paprastų žmonių, juk jie patiki politiku, turi viltį. Mūsų visuomenė paternalistinė, jiems politikas kaip tėis, kaip mama, kuri viską išspręs ir viskuo pasirūpins. Manęs dažnai klausia su kuo palyginčiau savo profesiją. Atsakau, kad mes esam žmonių drąsintojai. Jeigu mums pavyktų šiek tiek tuos žmones padrąsint ir išugdyt jiems šeimininko jausmą, kad jie patys atsako už savo vaikus, už savo kiemą, už savo gatvę, už savo daugiabučio švarą, tai ir politika, reiklumas, standartai formuotųsi aukštesniame lygyje, Man liūdna, kad vis masažuojame paternalizmą — paimk mane, mama, už rankos. 

„Yra šviesa mūsų politinės kultūros tunelio gale. Aš ją matau. Esame Europos sąjungoje, NATO, kartu su aukščiausio lygio civilizacijas turinčiomis valstybėmis. Jos darys mums trauką ir mūsų pažangos nesustabdys niekas. Politikai ir visuomenė norės mėgdžioti Vakarus. Mes turime būti šeimininkais. Turim padaryt viską, kad žmonės jaustųsi svarbūs savo valstybėje”, – „Žinių radijo” žurnalistas Aurimas Perednis.