Ačiū Gabrielei Tervidytei už neabejingumą neteisingumui

Informacija

Parašyta Penktadienis, 2013 kovo 15 06:48

Autorius Aurimas Perednis

Peržiūros: 3730

Dažnas mūsų važiuoja į užsienį užsidirbti ar pakeliauti. Tik labai retas važiuoja ieškoti tiesos ar ginti skriaudžiamuosius. „Kai Gabrielė buvo maža ji negalėjo žiūrėti filmo vergė Izaura“, taip parodos „Paliesti Palestiną“ autorę  apibūdino jos mama Elena, kuri beje kaip vakar netikėtai prisipažino yra ir šio blogo skaitytoja ir mano draugė Facebooke. Smagu buvo susipažinti akivaizdžiai:) „Gabrielė yra iš tų, kuriems užverda kraujas matant neteisingumą, pažeminimą ar skriaudžiamą žmogų“, sakė ta, kuri geriausia pažįsta savo vaiką.

Vakar džiaugiausi, kad yra tokių, kito skausmui neabejingų ir jautrių žmonių. Jaunų žmonių. Tų, kurie matyt jau tiesiogiai nepamena sovietinės priespaudos. Džiugina, kad ketvirtadienio vakarą Mokytojų namuose  įvykusiame Gabrielės Tervidytės parodos atidaryme jaunų žmonių buvo dauguma. Gabrielė buvo Palestinoje. Ten būdama fotografavo ir bendravo, o grįžusi mums nori papasakoti tai, ką ten pamatė.

Kai prieš savaitę man ji paskambino ir pakvietė pasakyti žodį jos parodos atidaryme jaučiausi dviprasmiškai. Viena vertus, nesu nieko padaręs ar nusipelnęs, kad turėčiau tai daryti. Kita vertus, jaučiau didelį norą ir vidinę pareigą kalbėti apie tai ką žinau, ką  studijavau ir kuo domiuosi ne vienerius metus. Kalbėti apie Palestiną. Noriu to paties ko ir Gabrielė, kad abejingumo kito skausmui būtų mažiau. Dalinuosi su Jumis tuo, ką vakar pasakiau parodos atidaryme (keletą naujų sakinių pridėjau rašydamas dabar, nes pažodžiui savo kalbos tiesiog neprisimenu:)

„Ką tik minėjome 23 atkurtos Lietuvos gimtadienį. Laisvės gimtadienį. Turime savo valstybę, savo namus, bandome juose šeimininkauti.  Tai yra geras jausmas. Būti šeimininku, ne baudžiaunininku, ne tarnu ar vergu.

Nekalbesiu apie gyvenimą Palestinoje, apie smurtą ir skurdą, nausėdijas, šimtus tūkstančių pabėgėlių, vandens stoką. Visa tai Jūs gerai žinote. Neseniai mačiau skaičius palestiniečių ir žydų vaikų, kurie kenčia nuo potrauminio sindormo, patirdami nuolatinį stresą. Nekalbėsiu, koks baisus gyvenimas paranojoje. To tiesiog neišgyvenu.

Noriu kalbėti apie laisvę. Gyvenimą okupacijoje ne vienas pamename. Tikiuosi Jūs kaip ir aš galvojate, kad okupacija yra blogis. Tikiuosi nebijote pasakyti kad okupacija yra blogis. Kad smurtas ir priespauda yra blogis. Nepaisant kur tai būtų Palestinoje, Čečėnijoje, Tibete ar kur kitur.

Tikiuosi jautėtės taip pat sumautai kaip ir aš, kai mūsų šalis pernai neparėmė Palestinos  narystės UNESCO. Pritariu čia esančiam bičiuliui Ramūnui Bogdanui, tuomet DELFI parašiusiam, kad tai buvo tarno elgesys. Ačiū Ramūnai, kad tu tai tuomet drąsiai pasakei, nors daug kam tai nepatiko.

Noriu apgailestauti, o gal net ir atsiprašyti už dalį mūsų laisvos žinisklaidos. Už tai, kad ji dažnai nevadina daiktų tikraisiais vardais. Prieš keletą mėnesių parašiau laišką žurnalistui, kuris komentuodamas Izraelio-Palestinos karą per 15 minučių savo interviu nė karto nepasakė žodžio...okupacija. Nežinau kas tai – baimė, abejingumas ar tiesiog nežinojimas.

Mažų tautų ginklas nėra galingos kariuomenės ar propagandos mašinos. Mažų tautų ginklas yra laisvės ir tiesos alkis.

Todėl pasakokime apie tai. Pasakokime apie okupaciją, pasakokime apie priespaudą. Pasakokime apie Palestiną, apie Tibetą, apie Čečėniją. Pasakokime savo draugams, tėvams, vaikams ir anūkams. Nebūkime abejingi priespaudai. Nebūkime abejingi nelaisvei ir žeminimui.

P.S. Dėkoju Gabrielei už tai kad ji šviečia žmones. Kai eisite pro Mokytojų namus nepatingėkite aplankyti II aukšte veikinačią fotografijų parodą nuostabiu pavadinimu: „Paliesti Palestiną“.

• < <
• > >